Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Stiliaus samprata
- Stilistinių figūrų samprata ir klasifikacija
- Retorinių figūrų samprata ir klasifikacija
- Funkcinių stilių samprata ir klasifikacija
- Kalbos etiketas
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Funkcinių stilių samprata ir klasifikacija
Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos. Jo skyrimo požymiai: 1) kalbos vartojimo sritis, 2) turinys, 3) kalbėjimo akto (teksto) funkcija, 4) stilistinės ypatybės ir 5) kalbos priemonės.Pagal stilių normų griežtėjimą nurodoma tokią funkcinių stilių vartojimo sferų eilė: buitinė sfera → publicistikos → mokslo → administracinė sfera. Administracinis stilius turi ryškiausias stiliaus normų ribas, yra šabloniškas, griežčiausiai reglamentuotas. Pagrindiniai administracinio stiliaus bruožai yra dalykinė, glausta, racionali, oficiali kalba. Žodžiai vartojami tik tiesiogine reikšme, nesudarant jokių interpretacijos galimybių ar reikšmės variacijų. Skiriami trys administracinio stiliaus postiliai: kanceliarinis, juridinis ir diplomatinis. Kanceliarinio postilio žanrai yra protokolas, prašymas, gyvenimo aprašymas ir kt. Juridiniam postiliui priklauso įvairūs įsakai, nuostatai, įstatymai. O diplomatinis postilio tekstai yra įvairios sutartys, deklaracijos ir kita. Šie administraciniai dokumentai dažniausiai atlieka pranešimo bei valdymo funkcijas.
Mokslinis stilius pasižymi kalbos objektyvumu, glaustumu, aiškumu, specifine terminija, kadangi šiuo stiliumi dažniausiai pateikiami moksliniai darbai, studijos, naujausi tyrimai ir kita mokslinė medžiaga. Skiriami du mokslinio stiliaus postiliai: teorinis arba specialusis, tai mokslinio stiliaus pagrindas, ir mokomasis (priskirtinas ir mokslo populiarinamasis stilius). Nors mokslinis stilius atlieka dalykinio pranešimo funkciją, mokslo populiarinamųjų tekstų tikslas yra pateikti informaciją patraukliai, įtaigiai, todėl tokie tekstai kai kuriais bruožais priartėja prie publicistikos ar grožinės literatūros.
Publicistinis stilius apibrėžiamas kaip masinės komunikacijos raiškos būdas (ryšio kanalai yra radijas, televizija, internetas, spaudos leidiniai). Apibūdinant kiekvieną funkcinį stilių svarbi kalbos funkcija, kalbant apie publicistinį stilių, lygiavertės yra dvi: informacinė ir poveikio. Taigi, publicistiniai tekstai visų pirma pateikia informaciją ir tik tada veikia skaitytoją, formuoja jo požiūrį – todėl šiek tiek svarbesnė funkcija yra pateikti informaciją (kuo įtaigesniu būdu). Informacijos ir poveikio kalbos funkcijos lemia dvejopą kalbos priemonių variantiškumą: dalykinės informacijos pateikimo būdas (intelektinėmis kalbos priemonėmis) ir poveikio funkcijos ekspresinė kalbinė raiška. Todėl publicistinis stilius užima tarpinę poziciją tarp mokslinio ir meninio stiliaus, sujungia šių stilių ypatybes. Publicistinio stiliaus skiriami keli postiliai: informacinis, analitinis, ekspresyvusis ir dialoginis.
Nors kyla diskusijų dėl meninės kalbos priskyrimo funkciniams stiliams (kai kurių stilistikos tyrinėtojų reiškiama nuomonė, kad kalboje meninio funkcinio stiliaus iš viso nesama, esą galima kalbėti tik apie individualiuosius meninius stilius), vis dėlto egzistuoja meninio stiliaus funkcinis apibrėžimas. Visų pirma, meninį stilių galima vadinti individualiųjų stilių visuma, svarbi meninės ir nemeninės kalbos opozicija (t. y. meninio ir kitų funkcinių stilių priešprieša). Taigi svarbiausia, kokią funkciją atlieka meninio stiliaus tekstai: estetinė, pranešimo, poveikio (galimi įvairūs variantai).
Buitinis stilius apibrėžia šnekamosios kalbos dėsningumus, tačiau iš esmės svarbiausia – paprasto bendravimo funkcija, asmeninės komunikacijos ypatybės, kurias dažniausiai rodo žodynas. Vienas svarbiausių šnekamosios kalbos veiksnių – kalbos spontaniškumas, didžiąja dalimi veikiantis šnekamosios kalbos vaizdingumą, o neretai ir netaisyklingumą.
